Pirmą kartą palikti vaiką su aukle, vaikų priežiūros erdvėje ar darželyje daugeliui tėvų yra vienas sunkiausių žingsnių. Nerimas, abejonės ir kaltės jausmas yra visiškai natūralūs. Juk kalbame apie patį brangiausią žmogų pasaulyje.
Tačiau per daugelį metų darbo su vaikais pastebėjome vieną svarbų dalyką – kartais adaptuojasi ne tik vaikas. Kartais adaptacijos laikotarpio reikia ir tėvams.
Šį straipsnį rašome ne tam, kad ką nors kritikuotume ar teistume. Priešingai – norime padėti suprasti procesą, kuris vyksta tiek vaiko, tiek suaugusiojo viduje.
Kodėl vaikas verkia?
Pirmiausia svarbu suprasti, kad ašaros adaptacijos metu dažniausiai nėra ženklas, kad kažkas vyksta blogai.
Įsivaizduokite save naujoje darbo vietoje. Nauji žmonės, nauja aplinka, naujos taisyklės. Daugeliui suaugusiųjų tai kelia įtampą. Vaikui, kuris dar tik mokosi pažinti pasaulį, tokie pokyčiai gali būti dar stipresni.
Todėl visiškai normalu, kad vaikas:
- verkia atsisveikinimo metu;
- ieško mamos ar tėčio;
- nenori iš karto įsitraukti į veiklas;
- stebi aplinką iš šalies.
Tai nebūtinai reiškia, kad jam blogai. Dažniausiai tai reiškia, kad jis mokosi pasitikėti nauja aplinka.
Kai nerimauja tėvai
Per savo darbo praktiką matėme įvairių situacijų.
Tėvai laukia už durų ir klausosi, ar vaikas neverkia.
Vos išgirdę ašaras skuba atgal į vidų.
Kas kelias minutes rašo žinutes:
- „Ar nusiramino?“
- „Ar dar verkia?“
- „Kaip jam sekasi?“
Yra buvę ir tokių situacijų, kai tėvai stebi vaiką pro langą.
Mes puikiai suprantame tokį elgesį. Tai kyla iš meilės ir rūpesčio.
Tačiau būtent čia slypi paradoksas – kartais tai, ką darome norėdami padėti vaikui, iš tikrųjų apsunkina jo adaptaciją.
Ką supranta vaikas?
Vaikai yra neįtikėtinai jautrūs mūsų emocijoms.
Jeigu mama atsisveikina, bet lieka stovėti už durų, vaikas jaučia jos nerimą.
Jeigu mama grįžta vos tik vaikui pravirkus, vaikas labai greitai išmoksta vieną dalyką:
„Jeigu verksiu, mama sugrįš.“
Tuomet jis nebesimoko nusiraminti naujoje aplinkoje, nebesistengia užmegzti ryšio su aukle ar kitais vaikais, nes jo tikslas tampa vienas – susigrąžinti mamą.
Dažnai matome tokią situaciją:
Vaikas jau buvo pradėjęs domėtis žaislu ar aplinka, tačiau vos mamai sugrįžus bėga ant rankų, pradeda verkti dar stipriau ir nebekreipia dėmesio į aplinkinius.
Tai nėra manipuliacija.
Tai natūrali vaiko reakcija.
„Bet su močiute jis neverkia…“
Tai viena dažniausiai girdimų frazių.
Ir tai yra visiška tiesa.
Vaikas dažnai neverkia su močiute, seneliu ar kitu artimu žmogumi.
Tačiau svarbu suprasti vieną dalyką – močiutė nėra svetimas žmogus.
Vaikas ją pažįsta.
Jis jaučiasi saugus.
Ta pati taisyklė galioja ir žaidimų kambariams ar būreliams.
Tėvai dažnai sako:
„Mes einame į įvairius būrelius, žaidimų kambarius, vaikas ten jaučiasi puikiai.“
Paklausus:
„Ar tuo metu būnate šalia?“
Dažniausiai atsakymas būna:
„Taip.“
Todėl tai nėra tas pats, kas likti vienam naujoje aplinkoje.
Kaip vyksta adaptacija iš tikrųjų?
Nėra vieno metodo, kuris tiktų visiems vaikams.
Kiekvienas vaikas yra skirtingas.
Vienam padeda pokalbiai.
Kitam – žaidimai.
Trečiam reikia apsikabinimo.
Ketvirtam tiesiog reikia šiek tiek laiko pabūti ir stebėti aplinką.
Todėl auklės nuolat stebi vaiką, ieško kontakto, bando įvairius būdus ir mokosi suprasti, kas konkrečiam vaikui padeda pasijusti saugiai.
Kartais tėvai atvyksta pasiimti vaiko ir mato jį verkiantį.
Natūraliai kyla mintis:
„Jis visą laiką verkė ir niekas juo neužsiėmė.“
Tačiau realybė dažniausiai būna visai kitokia.
Kartais vaikas būna nusiraminęs ilgą laiką, o ašaros sugrįžta tik prisiminus mamą ar tėtį.
Kartais specialiai duodame vaikui minutę ar dvi pačiam nusiraminti, nes ne visiems vaikams padeda nuolatinis kalbinimas ar dėmesys.
Tai nėra abejingumas.
Tai vaiko stebėjimas ir bandymas suprasti jo poreikius.
Kai adaptacija užsitęsia
Dažniausiai adaptacija trunka nuo vienos iki dviejų savaičių.
Kartais užtenka kelių dienų.
Kartais prireikia mėnesio.
Esame turėję atvejų, kai adaptacija užsitęsė būtent todėl, kad vaikas nuolat gaudavo žinutę:
„Jei pakankamai verksiu, mama sugrįš.“
Tokiais atvejais procesas tampa sunkesnis visiems.
Vaikui.
Tėvams.
Pasitikėjimas – didžiausia dovana vaikui
Kartais tėvai galvoja, kad saugo vaiką nuo nemalonių emocijų.
Tačiau vaikai mokosi, kaip reaguoti į pasaulį, stebėdami savo tėvus.
Jeigu mama rodo, kad nauja aplinka yra pavojinga ir kelianti nerimą, vaikas taip pat pradeda tuo tikėti.
Jeigu mama ramiai ir užtikrintai parodo, kad viskas gerai, vaikui prisitaikyti tampa daug lengviau.
Tai nereiškia, kad nereikia jaudintis.
Tai reiškia, kad kartais tenka būti drąsiems net tada, kai širdis sako priešingai.
O kas būna po adaptacijos?
Ir štai čia prasideda gražiausia dalis.
Vieną dieną vaikas įeina į erdvę ir nebeverkia.
Kitą dieną pats bėga prie durų.
Dar po kelių dienų skuba pas draugus ar mėgstamą žaislą.
O kartais nutinka ir taip, kad mama ateina pasiimti vaiko, o jis net nenori išeiti.
Mojuoja rankute ir toliau žaidžia.
Tada dažniausiai šypsomės visi.
Ir tėvai.
Ir auklės.
Nes suprantame, kad tas sunkus pirmasis žingsnis buvo vertas visų pastangų.
Mieli tėveliai, jei jums patiems sunku atsisveikinti – tai normalu. Tiesiog prisiminkite: kartais didžiausia pagalba vaikui yra negrįžti jam pravirkus, o ramiai parodyti, kad tikite jo gebėjimu susidoroti su nauja patirtimi. ❤️
