Nėra nieko sunkiau mamai ar tėčiui, kaip girdėti savo vaiko ašaras užsidarant durims. Daugeliui tėvų atrodo, kad jei vaikas verkia – vadinasi, jam „per sunku“, jis „dar nepasiruošęs“ arba su juo kažkas negerai. Tačiau dažniausiai tai yra visiškai natūrali vaiko reakcija į naują aplinką, naujus žmones ir atsiskyrimą nuo artimiausio žmogaus.
Vaikui mama yra visas jo pasaulis. Todėl normalu, kad pirmieji bandymai pabūti be jos gali sukelti baimę, stresą, pyktį ar net isteriją.
Svarbiausia suprasti – vaiko ašaros nėra blogas ženklas.
Kodėl vaikai verkia atsiskyrimo metu?
Vaikų verksmas turi labai svarbią prasmę:
- tai būdas parodyti savo poreikius;
- emocijų išleidimas;
- pagalbos ir saugumo ieškojimas;
- reakcija į nepažįstamą aplinką.
Mažesni vaikai dar nemoka pasakyti:
„Man nedrąsu.“
„Bijau.“
„Noriu, kad mama būtų šalia.“
Todėl jie verkia.
Kai kurie vaikai greitai prisitaiko prie naujos aplinkos, o kitiems reikia daugiau laiko. Ir abu variantai yra normalūs. Vienam vaikui adaptacija trunka savaitę, kitam dvi, o kartais prireikia ir mėnesio. Kiekvienas vaikas turi savo tempą.
Kada vaikui būna sunkiausia?
Dažniausiai sunkiau būna vaikams, kurie:
- niekada nėra pasilikę be mamos;
- mažai laiko praleido tarp kitų vaikų;
- sunkiai pasilieka net su artimaisiais;
- labai stipriai prisirišę prie vieno žmogaus.
Kartais tėveliai net bijo pabandyti:
„Jeigu jis nenusiramins – iš karto paskambinkite.“
arba
„Jis tikrai nepasiliks.“
Ir tai suprantama. Tėvams taip pat reikia adaptacijos.
Esame turėję ne vieną situaciją, kai mamai ar tėčiui širdį skaudėdavo taip stipriai, kad jie stovėdavo už durų ir klausydavosi, ar vaikas jau nurimo.
„Mamyčiuko“ programa – švelni adaptacija mažais žingsniais
Tam sukūrėme „Mamyčiuko“ programą – vaikams, kuriems atsiskyrimas nuo mamos kelia daug nerimo.
Programa skirta:
- įvairaus amžiaus vaikams;
- mažyliams, kuriems sunku pasilikti be tėvelių;
- vaikams, kurie atsargiai kuria ryšį su kitais;
- tiems, kuriems reikia daugiau laiko pasitikėti nauja aplinka.
Kaip vyksta adaptacija?
Pirmasis susitikimas būna labai švelnus.
Mama pirmą kartą gali pabūti kartu apie 15 minučių. Tuo metu vaikas susipažįsta su aplinka, aukle, žaislais. Vėliau mama trumpam išeina, o auklė pradeda po truputį kurti ryšį su vaiku.
Tokį procesą kartojame kelis kartus, vis trumpinant mamos buvimo laiką.
Adaptacija vyksta individualiai. Vienam vaikui užtenka kelių apsilankymų, kitam reikia ilgesnio proceso. Mes neskubinome ir neskubiname nei vieno vaiko.
Maži žingsniai veda prie didelių pokyčių
Turėjome berniuką, kuriam adaptacija truko beveik mėnesį. Iš pradžių jis ateidavo tik vienai valandai. Vėliau laiką ilgindavome po truputį – iki dviejų, trijų valandų. Jam nusiraminimo priemone tapo vežimėlis ir vandens buteliukas. Ieškojome, kas suteikia jam saugumo jausmą, ir leidome jaustis taip, kaip jam tuo metu reikėjo. Šiandien jis ateina su šypsena, pasisveikina ir pats nubėga žaisti.
Tokios istorijos mums primena, kad kantrybė ir saugumo jausmas daro stebuklus.
Ką darome, kai vaikas verkia?
Mes niekada nepaliekame vaiko vieno su jo emocijomis. Kiekvienas vaikas nurimsta skirtingai, todėl ieškome to, kas jam padeda:
- žaidimai;
- šokiai;
- muilo burbulai;
- supynės;
- žiūrėjimas per langą;
- dėmesys ir artumas.
Tačiau jei matome, kad vaikas ilgai nenurimsta ir jam tikrai per sunku – kviečiame tėvelius. Mūsų tikslas nėra „išverkti“. Nenorime, kad vaikas visą laiką praleistų ašarose. Mums svarbiausia, kad jis jaustųsi saugus.
Svarbiausia – pasitikėjimas
Mes puikiai suprantame, kaip skauda širdį, kai jūsų vaikas verkia ir jūsų nėra šalia.
Tačiau per ilgametę patirtį matėme šimtus adaptacijų. Ir labai dažnai tie vaikai, kurie pirmomis dienomis verkė stipriausiai, vėliau ateina su didžiausia šypsena.
Kiekvienam vaikui reikia skirtingo laiko. Mūsų tikslas nėra atskirti vaiką nuo mamos. Mūsų tikslas – padėti jam saugiai suprasti, kad pasaulis gali būti saugus ir tada, kai mama trumpam išeina.
Ir patikėkite – mes darome viską, ką galime, ir dar daugiau, kad jūsų vaikas čia jaustųsi laimingas. 💜
